Nu tai ką tautiečiai, lai mano kalba prašviečia galvą tavo rentgenu, pakelk rankas į viršų kol aš benginu, kol dar turiu pasakyt ką apie savo gatves, gatvių žiurkes, tūsus, rūsius ir jų gremlinus. Miesto bordiūrai užaugino mus taip, kad kažkam prisidirbus visi choru (click clack)… ir problemos nėra, tai geriau nekišk nagų į mano kiemą, nes mes čia visi, nuotaika neatgrasi, bent du galės pabūt taksi, nes šalta pėsti eit pasiimt, sutikęs negali kitą kart neprisimint, pasirink ar tinka šitaip, nepatinka gali dingt. Raidiniu ginklu atakuoju tavo smegenis, nes nebelygis jau kitam daužyt per kepenis, ir lai atleidžia tas, kur viską stebintis, jei taip toliau tai nieks neateis į jūsų metines laidotuvių, gyvenimą palaidą turiu, pakol dar neatleido kuriu, kuriu kaip moku, kuriu kaip noriu, kaip galiu, tokius kaip tu užuodžiu, net neatmerkdamas akių. Šitą dainą tau skiriu, jeigu manai, kad turi draugų, žinau aš tokių, kur geriam kartu, tačiau tikrų turiu tik du. Tikiu ir tu, kad kartais galvą pasuki, jei ne tai gal pasuk, pasuk, pasuk, tai huli nesuki? Čia gi šalis, kur svajones užgesina vandeniu, ta šalis, kur kad pavyktų reik devynių bandymų, devynių gyvenimų, bent keturis kartus paslyst, ir tai dar hui čia znajet ar pavyks. Čia praryja mokesčiai, ne moterys, čia rūdija smegenys ne auto moto, poto bijo būt vaiku Černobilio, uždraustu obuoliu skanaujam, nes girdžiu kasdien, kad PER DAŽNAI SAKOM – AŠ NEKALTAS, IŠ AUKŠTAI MATO, KAS KO VERTAS, NAKTĮ CEZARIS, DIENĄ VERGAS, KIŠT Į GILJOTINAS GALVAS, NES MES prasidedam su tais, kur kaip beždžionės kopijuoja, kur bahurai kaip playbojai, panos tik ant turčių joja. Būčiau tas, kur koja kojon eina, bet nenoriu, motinai pažvelgt į akis nebūčiau savanoriu ir man nusispjaut arba kaip liaudis sako pohui, nes pirmokas buvau tris kartus ir ačiū tik hipo hopui ačiū, kad turim dar bahuru kur prie bajerio, bet užpisa, kad tūse puse boogių arba frajerių iš Airijos sugrįžusių: “yes I speak London, can I have some fish and chips and little box of condoms, ‘coz my girlfriend from the factory is waiting me…” nesiteisink, su guma visi yra bandę pasmaukyt. Man neįdomu, kiek uždirbat, kiek padirbot popierių, už kiek iPhone’ą nusipirkot, neprikolinkit, apie kotedžus nuosavus, gyvenant aštuoniese chatos būna tiktai nuomotos. Aš ne robotas, amžinai negyvensiu, nebūsiu budelis, yra ir taip kas jus pakars juk PER DAŽNAI SAKOM – AŠ NEKALTAS, IŠ AUKŠTAI MATO, KAS KO VERTAS, NAKTĮ CEZARIS, DIENĄ VERGAS, KIŠT Į GILJOTINAS GALVAS, NES MES anuomet, prie bokšto televizijos aukojom brolius, kol dabar BigBen’ui ašarom mazgoja kojas tie kur mąstymas įprasmintas tik copy paste, kur prarasti nėra ką, pamatei save ar ką? Nu paka, negana, kad tokia tuščia galva, dar pala ši kalba, įdės kažką, nu arba pats pasiimk kiek nori, pats ant kojų stovi, (bac bac) jau nebe? gerai juokauju, sorry. Dažniausiai nepykstu, nebent pasakysi kažką apie moterį mylimą – neatsilaikysiu. Daug tokių nesutikęs, bet jau žinau savo instinktus, bijau daryt tai ką man liepia, darau, kuo pradėjau tiketi, ir tau patariu vakar pradeti. Budelis jau laukia, kaip Swedbank’e talonėlį išsitraukit, pas tą kur mastercard auksinė šičia greitai aptarnauja, kitiem dar teks palaukt, tarp tų kitų ir mano gaujai, nes jie žinojo, bet prisipažino sau tiktai suaugę, kad PER DAŽNAI SAKOM – AŠ NEKALTAS, IŠ AUKŠTAI MATO, KAS KO VERTAS, NAKTĮ CEZARIS, DIENĄ VERGAS, KIŠT Į GILJOTINAS GALVAS, NES MES

ČIA MANO STILIUS, AR PAGAUNI? KAŽKAM NIEKAS, MAN DAUGIAU NEI ŠIS PASAULIS, ČIA MANO STILIUS, AR PAGAUNI? KAŽKAM NIEKAS, MAN DAUGIAU NEI ŠIS PASAULIS. Pradžioj klausiau savęs nuo ko pradėti, nes kalbėti visi kieti, kad užsikabintų MC etiketę, o mane mėtė, mėtė ten kažkur tarp rojaus ir tarp pragaro tarp fėjų ir tarp raganų, nuo ryto iki vakaro kasdien lyg vakuume. Duok Dieve jum stiprybės, jei prie to pripratote, o aš norėjau būt kitoks, būti toks tik vienas, bet hui papūsi čia prieš vėją, kai visi kaip kaladėlės domino, liežuviai išgaląsti, tik kad nieko nepasako, ir nebeaišku daros man, ko patys norit, jūs tą repą klausot ar čia tam, kad pasirodyt? Keičiasi nuomonės pagal kič standartus, geidžiate nuolaidos, net kainos nepasakius, įsižeidžiat nuolatos, būsiu atviras - toks gyvenimas ir man nebuvo svetimas. Nestebina, kai laikote stabais tuos paistalais savais kur peržiūras šimtais per dieną renka narkorepo flow, tik vienetai čia lieka, tie atradę savo vietą, kiek iš bičių spiečiaus šito su manim skrisit toliau? Čia taip retoriškai, kažkiek ironiškai, truputį vyriškai, žiūrėk net gavos lyriškai. Ai pala, čia gi repas, tai kur kekšės? kur kasiakas? mersas senas su mergom? Tiek ir matot tik tusciom galvom. ČIA MANO STILIUS, AR PAGAUNI? KAŽKAM NIEKAS, MAN DAUGIAU NEI ŠIS PASAULIS, ČIA MANO STILIUS, AR PAGAUNI? KAŽKAM NIEKAS, MAN DAUGIAU NEI ŠIS PASAULIS. Jei jau teigiat, kad gyvenat šita muzika, kodėl kai tūsinat iš šimto rankų iškeltų vos tuzinas? Kodėl albumo norit kai jis tiktai būsimas? Nemėgstu keiktis, nu bet blet jau mane užpisa. Mes rašom, tam kad mus išgirstų jūsų ausys, prašom atgal tik paprastos emocijos koncerte, “aišku, ką čia šitas lohas tauzyja” braižot galvas ponsijais pilotais pasivertę. O mes juk irgi žmonės, mums duonos irgi reikia, o kiek iš jūsų peržiūrom Youtube’o atsiskaitę buvot Maximoj? Man neteko. Na ir išgyvenk man kad gurdrus tu iš to repo. “Kada įrašysi albumą? Kada padarysi koncertinį turą?” - Tada kada jaučiu saulė apsikeis vietom su numylėtiniu mėnuliu, bet taip nebūna, dėl to ir aš šįkart vynioju vėl ant pyzdinto instrumo. Neprašau aš gailėsčio, supratimo greičiau, ne vieną dainą rašiau, kad klausytum iš arčiau, nebuvo paprasta fosho pasakyt aš jau daugiau mažiau ką reikia apie jus žinau, ir nešauksiu, ši daina lai būna jums nemokamai priimkit kaip pamokymą. Įsirašykit robotai į atmintinės 512 - dėl jūsų mes gi stengiamės, tai gerbkit mus ir mūsų lyriką. ČIA MANO STILIUS, AR PAGAUNI? KAŽKAM NIEKAS, MAN DAUGIAU NEI ŠIS PASAULIS, ČIA MANO STILIUS, AR PAGAUNI? KAŽKAM NIEKAS, MAN DAUGIAU NEI ŠIS PASAULIS.

IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD REPAS TAŠKYTŲ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD REPAS TAŠKYTŲ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, Rytas, žadintuvas kritęs guli jau po lova, akys kaip pasakius, bet vistiek keliuosi į kovą, prieš save patį, prieš tuos kurie nubrėš man rėmus, tėkšt atgal į veidą neturiu jau gėdos ir tokia mano pozicija – laikyt tradicijas, ambicijos neleis nusileist iki gerbėjų Cicino. Nemėgstu skirstymų į rases, klases, skundų masės, pats savo problemom iki kaklo užsikasęs, bet braižau tušinuku lapą čia ne tam, kad bėdavotis, nors jei taip atrodys tai klausytų ir mergiotės (Bum lalaila)... čia prikolas, dėl tokių punchline’ų keliate rankas i orą. Savo noru darau dorą tiem kur nevienodai rodo, neįdomūs jūs pas mus jei žiūrit į save iš šono. Taip išmokot kišti galvas kur tiesioji, ir pastoviai siūlot man – ne, ačiū pasuoju. IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD REPAS TAŠKYTŲ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD REPAS TAŠKYTŲ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ. Duok paspaust pitaką jei galvoj sraigtelių liko, duok atgal jeigu kas draugą užkabino, duok, jei jau nusprendei pernakvot, nu čia tipo panelėm, kur negali baliaus baigt su kelnėm, velnias kiek jūsu daug, daug daugiau negu per daug, kur tik prabraukt ir valink lauk, taksi palauks, tik mamai nesakyk – nubaus, jei tėtis klaus – nakvojai pas Viką, o kas ten vyko tai pas Viką taip ir pasiliko. Ir aš čia neniekinu, aš gi draugiškas, savo vietoj stoviu, paklausau repuką tautišką, nemėgstu baust iškart, smerkti iš povyzos, lai padlyzos pyksta, man juokingos tokios monalizos. Ir jei galėčiau, jaučiu niekad netylėčiau, bet pala, kaip ir galiu, pabūsiu tau vietoj tablečių, būsiu tėčiu, tiem kur mamos vienos miega, būsiu tuo doru piliečiu, kurio niekad nieks nemėgo. Tu nuostabiai atrodei pirmą kart kai pamačiau, prieit arčiau neišdrįsau, ne mano lygos tu, tačiau bandžiau kiekvieną pickup line’a galvoje verst live’u ir staiga kokia palaima – “Labas vakaras, aš Laima, gal atsigeriam po kokį šotą, ką manai?” Labas vakaras, aš Rapolas, gerai, bet tu statai. Pasisekė prastai, prastai jai sekės ir su humoru primesk tokį kaip aš ji pavadino ūbagu. Net juokinga, bet ir tuo pačiu graudu, kad vis dar atrandu tokių panų, kur žiūri kakadu, kur litu išmatuoja kiek tu kietas, panos, jeigu girdit – nedarykite sau gėdos. IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD REPAS TAŠKYTŲ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD MERGOS KLAUSYTŲ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD REPAS TAŠKYTŲ, IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAD MERGOS KLAUSYTŲ,

Kiek jau metų šioj apgaulėj maudomės, kiek verpetų traukė į gyvenimą suaugusių, kiek veltui išmestų akimirkų iš šito kibiro išgerta ir išvemta, neprisimenu a nei vieno, kad tikėtus šito, prieš užpūsdamas žvakutę per bday prašytų šimto nuomonių, balsų vidinių, kad surast sprendimą, niekas to nemokė per pasaulio pažinimą, o dabar, dabar net linksta kojos, linksta, nes nelinksmas bus rytojus, nes iš lovos atsistojus nėr širdy dorovės, gerai pagalvojus mokykla palygint buvo rojus. Viskas tyra, viskas paprasta, emocijos kaip iš gausybės rago, kai neatrastas dar buvo melas, na nebent nekaltas, o dabar kaip rykštėm daužom juo kitiem per sprandus. KODĖL VAIKYSTĖJ BUVO TAIP GERA, KAIP GRĮŽT ATGAL KAI JĖGŲ NEBĖRA, JUK METAI TAIP GREITAI BĖGA, O TU PASISTENK, NES RODYKLĖS NEBĖGA ATGAL. Ir kas gali patart, kas gali apart tavęs paties pabart, jei reiks ne vieną kart, kad ne sprendimas pasikart, nors rodos taip dabar, kiek metų mindėm žemę – jau atėjo laikas art. O vaikystėj juk buvo taip šviesu, tėvų balsu tikėjai, niekada baisu nebuvo, nes nuolat kažkas saugo, kaip dabar jauties, jeigu manai kad jau suaugai? Meilės raštelius pakeitė draudimo sutartys, saldainius – butelis, pusryčius – vidurdienis, nebuvo durna verkt, kai nugriūni išėjęs į lauką, dabar artimi palieka – sužinai, ką reiškia skauda. Visko daug vyko, kol nebuvom išsivystę, pykom, žaidėm kiemo lygoj, buvom lygūs, skaitėm knygas, važinėjom į stovyklas, o čia pasirodo karas, ten buvo tiktai pratybos. KODĖL VAIKYSTĖJ BUVO TAIP GERA, KAIP GRĮŽT ATGAL KAI JĖGŲ NEBĖRA, JUK METAI TAIP GREITAI BĖGA, O TU PASISTENK, NES RODYKLĖS NEBĖGA ATGAL

KAI SUSIMAIŠO SAPNAI SU KASDIENYBE, KAI KVAILUS TIKSLUS PASIIMA REALYBĖ, KAI VIENA SEKUNDĖ TRUNKA AMŽINYBĘ, PATS LAIKAS VERTINTI KOKYBĘ NE KIEKYBĘ. O jis nebuvo vienas tų, kurie su paukščiais kelias, gal daugiau iš tų, kur dėl klaidų savų ropojo keliais, nei panelės, nors nebuvo pasikelęs, tik per mažai išgėręs arba visos jos atrodė lėlės. O jam tokių nereik, nes ir taip užtenka tų marionečių susipančiojusių oponenčių ant kiekvieno kampo. Kaip jūra daužės jis į krantą savyje ne kartą, na bet šuo ir kariamas pripranta. Pritarimo rečiau nei niekad susilaukia, įpratimo jam užteko atvirkščiai stebėt pasaulį. Kūnas saugo, siela staugia viduje, kol jis pats sau, kaip peilio ašmenim keliauja po apgaulę. Ir pagaudavo save svajojant kailyje ligonio, kailyje to, kuriame būti nenori, elgtis oriai, eit palei nubrėžtas linijas, nebijo grotų, taip kaip būt šitoj grandinėje. KAI SUSIMAIŠO SAPNAI SU KASDIENYBE, KAI KVAILUS TIKSLUS PASIIMA REALYBĖ, KAI VIENA SEKUNDĖ TRUNKA AMŽINYBĘ, PATS LAIKAS VERTINTI KOKYBĘ NE KIEKYBĘ. IR TELYDI JŪSŲ AKYS TOKĮ JĮ RAUDONA MAIKE FILME NESPALVOTAM ŠIAM JIS VIENAS IŠSILAIKĖ, IR UŽMERKTI VOKAI JO DUODA SUPRASTI, KAD BEKASDAMAS SAU GRIOVĮ GALI KIAURAI PRASIKASTI. Buvo jis ir savanaudis, savo miesto džiunglių mauglis, jo pasauly pats Einšteinas net nebūtų susigaudęs. Jis vis bandė brautis pats per armijas praeivių, naujų vienadienių deivių, na o kaip be jų? Savo minčių taku kilo, kur gali būt savim kur tylu, kur nieks nemato tavo ydu, kur tau nereik apsimest debilu. Bet kasdiena traukė jį žemyn grandinėm geležinėm ir kažin kodėl pražilo jis ant trisdešimto? Gal nes prašymų nepildė tas kuriam jis meldės, gal nes pasileidęs buvo, nes visiem gi reikia meilės, gal nes klausė ne liežuvių, o to ką sako akys, virė savo sultyse pakol susprogs kaip Nagasakis. Taip ir sekės jam, kaip Tomo Moro Utopijoj, vaidino filme su pinokiais nufilmuotam Nokia. Tarp kvailių, tarp kankinių, kalių ir kopijų, niekam nelinkiu patiem patirt tokių istorijų. . KAI SUSIMAIŠO SAPNAI SU KASDIENYBE, KAI KVAILUS TIKSLUS PASIIMA REALYBĖ, KAI VIENA SEKUNDĖ TRUNKA AMŽINYBĘ, PATS LAIKAS VERTINTI KOKYBĘ NE KIEKYBĘ. IR TELYDI JŪSŲ AKYS TOKĮ JĮ RAUDONA MAIKE FILME NESPALVOTAM ŠIAM JIS VIENAS IŠSILAIKĖ, IR UŽMERKTI VOKAI JO DUODA SUPRASTI, KAD BEKASDAMAS SAU GRIOVĮ GALI KIAURAI PRASIKASTI

Vis dažniau pagaunu save mąstant, kai kitų eilutės leido palaikyt balastą, leido repo atsikąsti, kai buvo nelengva, bet gal man nelemta bandyti vaidinti legendą? Kiek buvo mentorių, kurie man kelią grįsė, būti pats tokiu dažnai svajodavau mintyse. Pagyvensim – pamatysim, o dabar matau, kad pradėjus lieti dūšią protėvių nebeklausau. Ir nežinau, ar muzika šita skirta penkiolikiniams, nežinau, ar mūsų čia tiek daug, kad būčiau paskutinis, nežinau, kiek drąsos turėsiu eit toliau. Gyventoju dar vadinuosi, bet rodos nematau čia žmogaus savyje, kai tokia religija. Viena meilė? Irgi ne, buvo gal praeityje, o dabar kaip parteryje bostono krabą raito heitu, kad nenueitum toliau nei kitas, kad tave išgirstų max šimtas. Kas dešimtas ieško vis atmazo, kad tavo repas nekaso, baso trūksta ir lyricsu Naso. Ce pasa jaunuoliai, kodėl visi Čekuoliai, nepatinka repas, galit atsiduoti moteriai! Atsiųsk, kūrėjau, man kažką, kas eitu su manim šitu keliu, nes pats negaliu, per daug čia eismo. Juk ne daug prašau, prašau tik vaisto, juodais paakiais noriu pamatyt pašvaistę. KAIP NORĖČIAU ATSUKTI LAIKĄ ATGAL, ĮDOMU, KIEK VISKAS PASIKEISTŲ. KAIP NORĖČIAU ATSUKTI LAIKĄ ATGAL, KAD IŠVENGČIAU ŠITO TEISMO. - Klausau? - Tai ko čia parinies? - Kas čia skambina? - Pavadinkim balsas sąžinės. - Ką? - Nu gerai, žiek, aš tai tu, tik iš tų du aštuntų, žiūriu kaip gyvenas čia, kaip tu? - Nu gerai, rimtai sakyk neišsipisinėjęs? - Aš rimtai, kas jeigu ne pats bus pas tave atėjęs į pagalbą? - Nu teisingai žmogus kalba. Nu tai pakalbam jei jau nešiojam vieną vardą. - Noriu išsiaiškint aš... - Apie ką, jei konkrečiau? - Kodėl pastoviai užsipisęs, kai galėtum pasidžiaugt? - Ai nebe tie laikai. - Ta prasme? - Nu tipo šūdas, visas repo hudas dabar žiūri tik į rūbus, žioja lūpas, nori būti kaip Shakuras kentas... - Gal ir nieko pavyzdys? - Nu jo, jei ne tas pigmentas, bet nesiparink, yra dar galvų… - Ačiū Dievui, o bent pats rašai? - Rašau, bet gaila ne kasdieną. Darbai, draugai, o kas lieka. - Čiuju nieko... - Va būtent, repukas taip pradeda pūti, kai būtina įkirsti kieta flow ir super klipą... - O tai gal išleisi kokį? - Gal, tik reikia mergą pliką rast. – Ha, požiūris tas pats išliko žiūriu. - Čiuju, ką daugiau parodysi tai publikai kurčiųjų. - Nu gerai karočia, atvarau, nes briedas gaunas atetity toj - Atvaryk, pabūsim dviese daunais. KAIP NORĖČIAU ATSUKTI LAIKĄ ATGAL, ĮDOMU, KIEK VISKAS PASIKEISTŲ. KAIP NORĖČIAU ATSUKTI LAIKĄ ATGAL, KAD IŠVENGČIAU ŠITO TEISMO.